Keleivis eina. Justinui Mikučiui (1922–1988) atminti

Ši paroda pasakoja apie pilietinio nepaklusnumo simbolį sovietmečio Lietuvoje – Justiną Mikutį. Dėl savo gilių įžvalgų jis tebevadinamas filosofu, mastytoju, net pranašu. Daugelį kūrėjų Mikutis traukė savo minčių laisve. Parodoje eksponuojami menininkų darbai sukurti Mikučio įtakoje, jam pozuojant Vilniaus dailės akademijoje ar viešnagių pas Mikutį Žemaitijoje ar Dovainonyse metu.

Parodos pasakojimą sudaro keturios dalys. Krikščioniškoji Žemaitija jungia vietoves, kurios sovietmečiu traukdavo menininkus ir autsaiderius. Jų kelionių patyrimus įvaizdina liaudies meno objektai ir profesionalūs darbai iš Beržoro, Gintališkės, Notėnų – Žemaitijos vietovių, išlaikiusių etnografinį savitumą ir todėl labai svarbių menininkams. Nuošalumo ieškojusius jaunus kūrėjus XX a. 8–9 dešimtmečiais sutelkdavo netoli Rumšiškių, Dovainonyse, esanti Barboros ir Vlado Didžiokų sodyba. Šios vietos atmosfera – daiktai, susitikimai, nuotaikos – įprasminta fotografijose, tapybos darbuose. Įkalinime – sukrečiantis Mikučio kančios kelias ir viena svarbesnių memorabilijų – Mikučio baudžiamoji byla iš Lietuvos ypatingojo archyvo. Laisvės trajektorijų dalyje pristatomi kūriniai nuo 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Tai portretai ir dedikacijos, sukurti menininkų, kurie priešinosi oficialiosioms sovietinio meno taisyklėms. Mikučio vertybinė įtaka jų kūryboje labai svarbi. Taip pat parodoje pristatomi kūriniai, tapyti Justinui pozuojant Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademijoje). Mikutis vertino bendrystę su studentais, vadino juos „beveik vieninteliais pragiedruliais savo rūškaname ir nelinksmame gyvenime“.

Parodos kuratorės: Genovaitė Bartulienė ir Inesa Kuliavaitė-Čepaitienė

Parodos architektė Sigita Kundrotaitė Savickė

Parodos dizainerė Gita Balžekaitė

fotografĖ JUSTĖ MOCEVIČIŪTĖ